Kovo 11 d. (antradienį), 14 val. kviečiame apsilankyti Žiežmarių kultūros centre, kur bus atidaroma Kazio Morkūno 100-osioms gimimo metinėms paminėti skirta paroda „Meisteris ir mokiniai“.
KAZYS MORKŪNAS - VITRAŽO IR PIEŠINIO MEISTRAS
Žiežmarių miestelis, jo apylinkės gali pasigirti išraiškingu peizažu, reljefu, šalia tekančia Strėva ir turtinga istorija. Čia istorijos kryžkelėse vyko mūšiai, kūrėsi įvairių tautybių žmonės, formavosi unikali miestelio struktūra, išlikusi iki šių dienų. Visi žinome, kad istoriją kuria žmonės, o iš Žiežmarių kilę žmonės daug nuveikė Lietuvos labui. Mokslininkai, poetai, menininkai, visuomenės veikėjai, o ypač šį kraštą garsino dailininkas Kazys Morkūnas (1925-2014), vitražo meistras, piešėjas, pedagogas, profesorius, kurio šimtmečio jubiliejų minime šių metų kovo 4 dieną.
Piešė Kazys Morkūnas nuo pat mažų dienų - gamtą, arklius, ulonus, dar būdamas pradžios mokyklos mokinys. Ne vieną tokį piešinį jis išsaugojo ir net eksponavo savo parodose. Augdamas ūkininkų šeimoje, kasdien matė arklius, teko juos ganyti, todėl visą gyvenimą jam buvo svarbus šis leitmotyvas. K. Morkūnas virtuoziškai, dinamiškai piešė, komponavo vitražuose arklių, žirgų figūras, kas labai reta Lietuvos meniniame kontekste, nes mažai kam net iš žinomų, pripažintų dailės klasikų tai pavykdavo. Jam tai pavykdavo puikiai, kone „užsimerkus“, iš atminties pavaizduoti tobulą šio mylimo kiekvienam lietuviui gyvulio kūną, jo veržlumą, taurumą ir net heraldiškumą. Tai puikiai atsiskleidžia menininko sukurtuose vitražuose „Saulės mūšis“ Šiauliuose (1986 m.), „Žalgirio mūšis” (I dalis) LRS (2010-2011), kameriniuose vitražuose, kūriniuose, vaizduojančiuose Lietuvos herbą, etc.
Kazys Morkūnas 1952 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar VDA) Stasio Ušinsko, Lietuvos vitražo meno pradininko vadovaujamas, išsiskirdamas iš kitų savo piešėjo, vitražisto talentu. Ir dabar VDA muziejuje saugomas ne vienas K. Morkūno studijų laikotarpio darbas, stebinantis puikiu žmogaus anatomijos išmanymu, tikru piešėjo talentu. Vertinant jauno menininko gebėjimus, jis iškart po studijų buvo pakviestas dėstyti ir dėstė Dailės institute nuo 1953 m. iki 2009 m.
Kazys Morkūnas - vienas produktyviausių ir brandžiausių Lietuvos vitražo meistrų, vitražo „burtininkas”, per daugiau kaip šešiasdešimt metų aktyvios kūrybos metų sukūręs itin daug reikšmingų kūrinių: erdvinius vitražus Monrealio Pasaulinei parodai (1967 m.), Osakos Pasaulinei parodai (1970 m.), jau minėtą „Saulės mūšį” (1986 m.), vieną didžiausių vitražų Lietuvoje - Seimo I-ųjų rūmų vitražą „Šventė” (1981 m.), Vilkaviškio katedros vitražus, skirtus šv. Mergelės Marijos garbei (1996 m.), erdvinį vitražą Punsko (Lenkija) gimnazijoje (2005 m.), Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje (2008 m.), etc.
Vienas iš didelių, paskutinių profesoriaus darbų buvo vitražo „Žalgirio mūšis. Vytautas” I-oji dalis, deja, II-oji, skirta Jogailai, jau nebuvo įgyvendinta. Vitražų, tiek itin monumentalių, tiek ir kameriškesnių, skirtų mažesnėms erdvėms, įstaigoms, kavinėms, kitiems interjerams sukurta itin daug, visko šioje trumpoje apžvalgoje ir nepaminėsi, bet net nedidelio formato kūriniuose buvo justi meistro talentas, užmojai, puikus piešinys ir kompozicijos dinamizmas, spalvinė klausa. Šviesa ir spalva, tai du pagrindiniai vitražo meno magijos sandai, kerintys žiūrovą nuo pat senųjų gotikinių katedrų pastatymo laikų. Vitražas, ypač jei tai figūratyvinis, siužetinis vitražas, gali daug papasakoti, ne mažiau nei knyga ar Biblijos ištrauka. K. Morkūnas puikiai naudojosi visomis šios meno rūšies teikiamomis išraiškos priemonėmis ir galimybėmis. Kūrė ne tik tradicinius plono stiklo, glazūrinius vitražus, bet naudojo ir konusinį, luitinį stiklą, ir dabar itin retai naudojamą veidrodinį stiklą.
Daug nepakartojamų, išskirtinių vitražų buvo sukurta, bet vienas iš išskirtinų Lietuvos, o ir ne tik, kontekste, buvo vitražas „Šventė” (1981 m.), sukurtas Seimo I-ųjų rūmų interjerui. Šiame alegoriniame kūrinyje iškelta motinystės tema, kompozicijos centre įkomponuota tarsi XX a. Madona, apsupta mokslą, meną simbolizuojančių figūrinių alegorijų. Stebėtina, kad tuo metu menininkui pavyko išvengti politizuotų vaizdinių, temų bei simbolių. Pagarba jam už tai.
Didelę nuostabą kelia ir vėlyvas Kazio Morkūno kūrinys - vitražai Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčiai, kur šiuolaikiniame, šviesiame interjere menininkui pavyko sukurti dramatiškus, ekspresyvius, įtaigius erdvinius ir langų vitražus, puikiai atspindinčius kintančią su amžiais vitražo estetiką ir sąveiką su šiuolaikine architektūra.
Daugiau kaip penkis dešimtmečius Kazys Morkūnas dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Jo mokiniais galėtų vadintis ne vienas šimtas menininkų, nes profesorius dėstė ne vienos specialybės studentams piešimą, konsultavo ir vitražo specialybės klausimais. Jį pagarbiai vadino Maestro, Mistru, Mokytoju, Magistru, Meisteriu. Mokytojas buvo griežtas, bet teisingas, jo parašytu geresniu pažymiu džiaugėsi ir didžiavosi ne vienas piešėjas.
Šimtųjų gimimo metinių proga mokiniai prisimena savo mokytoją - Meisterį ir prisideda prie atminties, dalyvaudami parodose tiek jo gimtuosiuose Žiežmariuose, tiek ir VDA galerijoje „Akademija”. Šalia dokumentikos, jo mokiniai Vija Tarabildienė, Gintaras Kraujelis, Vytautas Poška, Liuda Jaruševičiūtė Stankevičienė, Dovilė Tomkutė eksponuoja savo sukurtus darbus. Tai nuoširdi padėka ir dedikacija mylimam mokytojui!
Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė
Kommentare