Lietuvos dailininkų sąjungos ekspozicijų erdvėje (vokiečių g. 4, III aukštas) atidarome Daryos Hancharkos personalinę parodą „Ėjau per mišką... tik dėl savęs“.
Šis tyrimas atsirado iš labai sudėtingo asmeninių prisiminimų tinklo, iš praeities ir dabarties, kasdienės tikrovės ir tapybos istorijos, nuo atsakymų ieškojimo į klausimus apie galimą tapybos ir jos objektų interpretaciją, iš sąveikos su aplinka ir jos ypatybių stebėjimo.Visos šios mintys ir klausimai, susidėlioję vienas ant kito, buvo savotiškas atspirties taškas pradėti studijuoti tokią daugialypę tapybos dalyką kaip peizažas, su savo kintamumu ir sudėtingais vidiniais ryšiais.
Šiame etape pristatau savo darbus kaip gamtos objektų formas, arba vadinamosius gamtos konceptus, atsirandančius ir išnykstančius gamtos erdvėje, gal net tuštumoje. Man jos atrodo nebaigtas faktas, savotiška galimybė kažkam įvykti, kas, mano nuomone, yra labai svarbu, ir tai man sukėlė naują susidomėjimą peizažu. Yra tam tikras prieštaravimas tarp formos ir erdvės supratimo. Miškas yra erdvinė struktūra, o gamtos objektas (konceptas) man atrodo kaip forma šioje erdvėje. Atrodo, kad vienas gimdo kitą, forma kyla iš erdvės, o šis pereinamumo, neišbaigtumo momentas yra labai svarbus. Savo darbuose matau gamtos objektus, pakibusius tarp abstrakcijos ir kraštovaizdžio, bei bandančius įgyti formą ar jos užuominą. Peizažas man atrodo kaip kelionė erdvėje su gamtos formomis. Man artimas supratimas, kad kraštovaizdžio tapyba neturėtų būti matoma kaip tikrovės dokumentavimas, o veikiau kaip paties menininko išraiška, kaip dokumentavimas fakto, ką reiškia būti kraštovaizdyje, būti to kraštovaizdžio dalimi. Ar yra ryšys tarp to, kaip aš tapau savo kūrinius, ir to, kaip gamta kuria savo gamtos konceptą?
Comments