2022 01 18 – 2022 01 29
Vilniaus dailės akademijos galerija „Artifex“
Atidarymas 2022 01 18 d. (antradienį) 18.30 val.
NIGRA SUM – aš juoda, žodžiai iš Saliamono Giesmių Giesmės, kuriuos tuoj pat reikia pratęsti: ,,Aš juoda, bet graži”. Savo tyrimui ir pagrindinei inspiracijai pasirinkau III a. rašytojo Origeno Giesmių giesmės homilijas ir teologijos daktaro Valdo Mackelos (1972- 2017) paskaitų ciklą – “Gražiausioji Saliamono giesmė”
Esi sužeistas, esi susitepęs ir jautiesi negražus. Sunku save priimti, sunku mylėti ir priimti meilę. Giesmių giesmė yra poetinis kūrinys, pranokstantis bet kokią meilės lyriką, apdainuojantis sužadėtinio ir sužadėtinės jausmus, žvilgsnį vienas į kitą. Senojo Testamento knygų kontekste Gg. priskiriama išminties knygoms ir savo išmintimi viršija visas knygas. „Parodyk man savo veidą“ – mylinčiojo žvilgsnis visuomet švelnus, visuomet įžvelgia grožį, nes žvelgia gilyn.
Ekspozicijos objektai – vaikystės prisiminimus atkuriantys „adijaliukai“, virtę žaislais – lyg relikvijom ar votais. Juos pamačius, laiko mašina grąžina į tėvų namus. Namus, kurie jau seniai pasikeitę arba jų nebelikę. Per įvairias gyvenimo patirtis, per netekties ar gedulo rūbą vėl ima persišviesti šviesa, patenki į baltą erdvę, vestuvių kambarį. Čia – moterų veidai, kiekviena yra kaip Giesmių giesmės mylimoji, paruoštas išbalintas rūbas. Visas tris erdves lyg adata su raudonu siūlu apjungia muzikinis kūrinys. Parodoje atskleidžiami tik maži kelionės fragmentai, o kelionė ilga, įkvepianti, perkeičianti.
„Nors būsi sugiedojęs pirmąją giesmę, toli dar tau bus iki Giesmių giesmės. Dvasioje eik per dykumos žemę, kol prieisi šulinį, iškastą karalių, kad ten sugiedotum antrąją giesmę. Eik po to iki <…>. Ir kai būsi perėjęs visas giesmes, pakilk dar aukščiau, kad, sielai spindint grožiu, sykiu su Sužadėtine galėtum giedoti ir šią. Giesmių giesmę“. (Origenas)
—
Video: Aurelija Maknytė; Filmuojasi: Jolanta Dapkūnaitė, Alvydė Pikturnaitė, Donata Špokaitė, Gilma Giedraitė, Elžbieta Kvašytė;
Muzika: Marius Stašys; Vokalas ir aranžuotė: Viltė Darvydaitė; Arfa Gabrielė Ašmontaitė- Bačkuvienė.
—
Dovilė Gudačiauskaitė (1979) yra profesionali tekstilės menininkė ir rūbų dizainerė. Savo aktyvią karjerą pradėjo rūbų dizaino srityje. 2014 m. baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, kurios subrandino ją, kaip unikalią kūrėją, originaliai žongliruojančią konceptualiomis rūbo prasmėmis. Dovilės kūryboje dominuojanti rūbo tematika niekada neapsiriboja funkcijos ar dizaino tendencijų klausimais, tiek ant podiumo, tiek ir meno parodose eksponuojamos kolekcijos peržiangia įprastines rūbo, kaip funkcionalaus dizaino, ribas ir virsta meno objektais, kalbančiais apie autorei svarbius egzistencinius dalykus. Rūbas kaip metafora, simbolis...., tai - viena iš mėgstamiausių Dovilės temų, kur meno kūriniais virtę rūbai kalba apie žmogų, būtį, laiką, atmintį, praeitį, Dievą, gimimą, mirtį, laikinumą, amžinybę. Savo kūrybą Dovilė nuosekliai pristatinėja parodiniame formate, o pastaraisiais metais aktyviai kuria teatro kostiumus spektakliams. Dovilės kūryba yra įvertinta apdovanojimais: 2016 diplomas ir prizas už kūrinį „Untitled“, VII Tekstilės meno bienalėje, 2014 MA diplominis darbas „Balta balta diena“ - VDA garbės profesorių Anastazijos ir Antano Tamošaičių premija už etnokultūros plėtotę šiuolaikiniame mene. Dovilė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Comments