Spalio 4 dieną, penktadienį, 18:00 val. LDS Projektų erdvėje atsidaro latvių stiklo menininkės Martos Ģibiete personalinė paroda „Es nevaru rimties / Negaliu nusiraminti“.
Marta Ģibiete yra latvių stiklo menininkė, gimusi ir augusi pajūrio mieste Liepojoje, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Rygoje. Baigė Latvijos dailės akademiją ir yra įgijusi magistro laipsnį. Apart daugelio personalinių parodų Latvijoje, Marta yra pristačiusi savo kūryba ne vienoje grupinėje parodoje daugelyje užsienio šalių. Menininkės kūriniai yra saugomi Europos ir Japonijos stiklo bei dizaino muziejų kolekcijose.
„Kiekvieną rytą pabundu, pasiryžusi viską padaryti. Kiekvieną naktį miegas išsisukinėja, nes galvoje sukasi mintys, klausimai, sprendimai ir naujos idėjos, nešamos inercijos, sukasi, sukasi, sukasi. Kaip kvailas šuo, gaudantis savo uodegą. Kasdien ateina į galvą – gal reikėtų pabandyti gyventi kitaip? Nepaisant to - negaliu nusiraminti. Kodėl aš negaliu nusiraminti? Ko man trūksta, ką noriu pasakyti, kodėl noriu, kur man bėgti? Bet vėlgi, atsikeliu ryte, užpildau bloknotą, pilną darbų, kuriuos reikia padaryti, nupiešiu puslapį eskizų ir einu į dirbtuves. Pjaunu stiklą, pjaunu laidus, audžiau stiklo dirbinius vieną po kito, vieną po kito, vieną po kito...
Šiandien daugumos žmonių gyvenimo tempas yra greitas, nuolatinis greitis. Tempas didėja ir nesiliauja, tik greitėja, o žmogus dažnai krenta. Kartais gyvenimas atrodo kaip išcentrinė mašina, kyla baimė – galiu būti išmestas, o duslus troškimas liepia iš šio ritmo evakuotis. Kiek mes stropiai įsikinkome į šiuos pančius? Bet gal taip ir turi būti? Ar mūsų darbas yra bėgti? Kur mes taip skubame?
Gamta taip pat turi savo ritmus, tačiau jie vyksta cikliškai. Kai esu užsiėmusi savo kūriniais, realizuodama eskizus ir idėjas, išgyvenu įvairias fazes, kurios apskritai šiek tiek primena ciklą. Patiriu atšiauriai žvalų idėjų šokį, netikrumo miglą ir nerimą keliančią nesėkmės baimę, taip pat palengvėjimą, kad pagaliau pradėjau dirbti, erzinančią savęs įtikinėjimo trintį, svaiginantį kūrybinį polėkį ir meditatyviai paguodžiantį rutininį rankų darbą... Vieno ciklo pabaiga – kito pradžia. Verčiuosi per galvą, žongliruoju pareigomis, gyvenimo šauksmais ir netikėtais posūkiais. Anksčiau ar vėliau klausimai ir atsakymai suras vienas kitą. Ar tai normalu, ar būtina, ar tai turi prasmę?“
Parodos kuratorės: Aistė Kisarauskaitė ir Dalia Truskaitė
Parodos organizatorius: Lietuvos dailininkų sąjunga
Finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
Comments