Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos projektų erdvėje (Vokiečių g. 2.) 2024 birželio 17 - 30 d. veiks Irenos Mikos personalinė tapybos ir instaliacijų paroda „Portretas II“.
Parodos pristatymo renginys vyks birželio 17 d. 17.00 val.
Kiti kitų portretai
Portretas. Ar viskas, ką apie jį žinome, nubrėžė ribą, kurios nebenorime peržengti? Tapytoja Irena Mika jau ne pirmus metus esmingai tyrinėja portreto žanrą. Išeidama iš jo ribų tarsi ieško atsakymo, kas iš tiesų tai yra. Ji itin atidžiai įsižiūri į jai rūpimo objekto – asmens, daikto, reiškinio – esmę. Jai svarbu nuolat klausti, kas tai galėtų būti, perteikti vaizduojamo asmens, objekto, reiškinio idėją.
Paroda „Portretai II“ – prieš metus vykusios parodos „Portretai“ koncepcijos bei raiškos tąsa. Jau tada I. Mikai rūpėjo išeiti iš tradiciškai suvokiamų šio žanro kontūrų, jai buvo svarbi mintis, jog portretą gali turėti ne tik konkretus asmuo ar gyva būtybė, bet ir reiškinys ar abstrakcija. Šįsyk menininkė renkasi kurti ne tik asmenų, bet ir reiškinių ar idėjų portretus – reiškinius, tokius kaip laikas ar mūsų sensoriniai santykiai, ji tarsi suasmenina, padaro atviresnius žmogiškai komunikacijai, dialogui. Tad ši paroda – tarytum menininkės pasirinkto žanro refleksija, atskleidžiant naujų, netikėtų jo raiškos būdų.
Iki šiol tapiusi daugiausia konkrečių asmenų arba gyvenimo reiškinių portretus, paveiksluose ji siekė atvaizduoti ne išorinį pavidalą, o atskleisti esmę, nuotaiką, atmosferą, arba savo asmeninį santykį. Dabar gi menininkė laisvai interpretuoja žanrą, atvaizdų kūrybinei raiškai pasirinkdama gatavus, vadinamuosius ready made, objektus arba instaliatyvias detales.
Parodos „Portretai II“ drobėse ištapyti, arba kai kuriais atvejais netgi tarsi į jas įrašyti, įrėžti atvaizdai tarsi išsiveržia iš rėmų, nulipa nuo sienų ir stoja erdvėje vaizduojamą reiškinį atskleidžiančiais artefaktais. Tapybos priemonėmis išsakytų minčių pratęsimas erdviniais arba į rėmus bandančiais tilpti objektais – ilgai viduje brandintas, išlauktas, ieškotas judesys. Kai kuriais atvejais visa tai dar labiau praplečia rašytojos Saros Poisson gretutiniai tekstai.
Savo autoportretu menininkė pasirenka pačios kasdien naudojamą dažų paletę, kuri kaip sako S. Poisson, tarsi tampa susitapatinimo elementu arba nauja, chameleoniška oda. Rašytojos S. Poisson portretas (su)tampa iš spintelės styrančiomis dilgėlėmis – tai atitinka kūrėjos savivoką, atsisakant savo kūrybą susieti su apibrėžtu žanru, priešinantis bet kokiam bandymui įrėminti. Šią idėją papildo ir greta eksponuojamas paveikslas, kuriame veidas tarsi veržiasi, neišsitekdamas formato ribose.
Gyvenimui ir minčiai svarbiems reiškiniams – laikui ir liežuviui – skirtus portretus paskatino parodos autorės dialogas su lenkų poeto Zbigniewo Herberto tekstais. Laikui skirtame portrete pateikiamas atvertas laikrodžio, kadaise priklausiusio menininkės seneliui, mechanizmas – tai tarsi nuoroda ir į mūsų vidinius, nuo laiko priklausomus mechanizmus, nuo kurių dilimo esame linkę pasislėpti. Šis portretas irgi tampa netiesioginiu jau buvusio tęsiniu – pirmojoje portretų parodoje eksponuotas autorės seneliams skirtas portretas.
Kiekviena parodoje esanti detalė – raiški užuomina į ypatingą, giliai asmeniškai išgyventą istoriją. Atrodytų, kai kuriais atvejais realių objektų ar reiškinių energija apsigyvena menininkės tapomose drobėse, o kitu judesiu vėl veržiasi iš jų ir ima kalbėti realiais, iš gyvenimo paimtais daiktais.
Vaiva Lanskaronskytė
Parodos ekspozicija – Vaiva Lanskoronskytė ir Irena Mika
Parodoje esantys tekstai – poetė, rašytoja Sara Poison
Parodos konsultantė – tapytoja Eglė Velaniškytė
Tel. +370 5 2622557
El.p.: info@ldsajunga.lt
Comentários