Sausio 31 d., 17:00 val., Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „S_IN“, Aušros al. 41, Šiauliai, atidaroma Irmantės Svensienės tapybos paroda „Tėkmė/Flow“. Paroda veiks iki 2025 m. vasario 28 d.
Regime nuošalius, atokius, save detalizuojančius, perteklingus, savybinius fragmentus, tapybinio intensyvumo fragmentus. Mūsų tapybinis dėmesys teka, plinta šiais intensyvumų paviršiais. Čia mes atpažįstame, čia mes sutinkame kuriantį niuansų, detalių, užuominų perteklių. Intensyviame tapybos kūrinio paviršiuje, abstrakcijos tramdomame autorinės medžiagos valdomame paviršiuje, čia lūkuriuoja išraiškos perteklius. Daug įmantrių, susikaupusių, nusėdusių įžvalgos dėmių, kažkur patirties užmarštyje išsidėsčiusių nuostatų ir nuotaikų dėmių, spalvinių intensyvumų telkinių. Tai įvairialypės koloristinės santalkos paviršiai, kurie dažnai lakoniška tvarka išsidėsto atokiose suvokimo išstatose. Įžvalgos akiračiuose, nuovokos apybraižose, atokiose įžvalgų ertmėse tvyro spalvinė nuotaika. Spalvinė nuotaika yra įvairiakryptė galia – nuteikianti, nutaikanti, surenkanti, išsidėstanti galia. Nuteikimas nueina spalvine iniciatyva į patį nuteiktumą, nuotaika virsta tonų kaip atnaujintų telkinių padėtimis, o pačios spalvinės padėtys tampa begaline, kryptį prarandančia užuomina. Tokia subtili, vienetiniu niuansu pagrįsta nuostata kuria savitą orientacinę, spalvinės navigacijos pagrindu steigiamą užuominą. Abstrakcija, pagrįsta perdėtu ar atidėtu, pradėtu ir pamirštu, kažko nustelbtu pertekliumi. Čia to tapybinio pertekliaus raiška. Toks perteklius sutramdo ir perkuria visus, perrašo tapybos kalba visas sampratas ir savaip perteikia visus kriterijus. Perteklius yra autorinis vizualinis kelias į patį tapybinį procesualumą. Daug skirtingų vaizdų tėkmių, daug nepastebimų pokyčių apraiškų čia yra nugrimzdę. Skirtingi procesai, tapsmo įvairovė, sąveikų iniciatyvos, rodikliai ir rodmenys, vizijos ir duomenys – visa tai susitinka šioje tapybinėje abstrakcijoje. Nuo savęs atsiskirianti medžiagos raiška, paraiška virstanti pravira iniciatyvos tėkmė, nuovokos vaizdinė retorika, čia vyksta ta subtili ir tyli tapybinė abstrakcija. Tai nėra tik bendro vaizdo projekcija. Čia visa tai nėra tik tam tikra rezervuoto potencialumo talpykla. Visos abstrakčios nuorodos tokioje iniciatyvoje jau nebeturi privalomos ir būtinos krypties, nuorodos į kažkur tolsta, iš kažkur ateina, į stebėjimo lauką suteka. Potraukiai čia virsta nesibaigiančiais tapybiniais atotrūkiais. Nuorodos čia lėtai traukiasi, o visos ištakos nepastebimai grįžta į save, lieka tik save kurianti abstrakcijų santalka, į lėtą atpažinimą grįžtanti spalvų svorio, spalvinės traukos santalka. Ruožai ir rėžiai tapybinės raiškos lauke – tai kuriančios tuštumos, ištuštintos tuštumos pėdsakai, steigiančios tuštumos galia. Nors tuo pačiu visa tai jau yra kūrinio lauke save įveikusio paviršiaus santarvė. Abstraktus ieškančio peizažo paviršius, tapybinės žiūros paviršius apsunksta, palengva į save atsigręžia. Lūkuriuojantys ir plūduriuojantys pavidalai čia lėtojo laiko motyvų tėkmėje aptemsta, įmirksta spalvinės tankmės spalvingos trukmės intrigose. Tai abipusiška laukiama-laukianti, kuriama-kurianti trukmė. Tokios laukiančios-laukiamos trukmės perioduose, tokiose atokiose iniciatyvose telkiasi save atrandanti nuotaika, save siekianti atpažinti, siekiniu virsianti nuotaika. Tokios save vizualizuojančios, save mobilizuojančios abstrakcijos – kitaip pagrįsta identifikacija. Save kuriantis abstrakcijų paviršius yra save papildantis ir save trinantis, savo pagrindo ieškantis spalvų trinties paviršius. Tai spalvos svorio, sluoksniuoto svorio ieškantis, atvertiems uždarumo besitikintis paviršius. Irmantės tapyba polemizuoja abstrakčiame lygmenyje su galutinio pavidalo galia, kuri įtvirtinta daiktiniame lygmenyje su pamiršto impulso, atidėtos iniciatyvos galia išdėstoma gamybos apraiškose. Visa tai tapybinio afekto galia, save kurianti pamirštos užmaršties galia. Pamirštos užmaršties galia yra marši tapybinio impulso, tapomos atminties galia dėmėje, štriche, pavidale įsikurianti koloristinė galia. Save pamirštanti, aiškumo neturinti galia virsta abstrakčios užuominos, tapybinės minties navigacija. Tapybinė navigacija autorinėje raiškoje kitaip atkuria pirminius vizualinės ieškos orientyrus, savitai išdėsto tapybinius siekius. Abstrakcijos properšose tvyro perštinčios iniciatyvos, svarios iniciatyvos.
Jurgis Dieliautas, Anima Mundi Academia
Comments