Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vasario 5 d. atidaroma Kristinos Mažeikaitės tapybos darbų paroda „Tylos diena“.
Kristina Mažeikaitė (g. 1987, Vilniuje) – menininkė, tapytoja, kuratorė. Menininkė savo kartoje išsiskiria nuoseklia tapybos, abstraktaus žanro plėtote bei mega formato drobėmis. Kurdama ji eksperimentuoja su tapybinės raiškos teikiamomis galimybėmis, taip aktualizuodama klasikinę tapybinės raiškos formą šiuolaikiniame kontekste. Pasitelkdama abstrahuotą raišką ir atsisakydama naratyvinio vaizdo, autorė nagrinėja žemės sandaros struktūras, laiko tėkmės, egzistencinės būties, vaizdo taktiliškumo patirtis.
Parodos „Tylos diena“ atidarymas 2025 m. vasario 5 d. 18 val. Paroda veiks iki kovo 1 d.
Apie parodą autorė sako:
„Buvo etapas, kai nutapytus paveikslus studijoje skirsčiau į dvi grupes: vieni jų buvo pavadinti „Pelenų diena“, kiti – „Tylos diena“. Pelenų diena – tai išdeginta žemė, kur įsivaizduojamą žalią ar žemės ochrą pakeičia monochrominė, pilka. Šie paveikslai atsirasdavo pertapius buvusius peizažus, tarsi sudegusius per laiką. Tylos diena – visai kas kita. Čia norisi daugiau pauzių ir sustojimų. Tylos diena – tai tarsi dedikacija laiko patirčiai. Tai prabėgusio laiko, kurio stebėtoja buvau, koncentracija. Ar pauzė tarp įkvėpimo ir iškvėpimo, pauzė – paveiksle tapusi nesibaigiančio laiko patirtimi, nutapyta pamatymui.
Tapant vienu iš kertinių klausimų yra, kada paveikslas baigiamas. Betapydama šį ciklą, priėjau atsakymo, kad tapyba baigiasi, kai pavyksta užčiuopti tolių gaudesį. Tapytoja ir menotyrininkė A. Kulbytė apibūdindama mano darbus yra rašiusi: „Pabuvusi prie kūrinio <...>, pastebi, kad struktūra iš pirmo žvilgsnio regisi surežisuota, planinga, ji tiesiog pajungta aktyvios, spengiančios tylos, kiek slegiančios melancholijos atskleidimui („anatomijai“). Joje gali sugauti sklandantį šviesos žvilgsnį. Galbūt tai atsigręžimas į patį save, kai ribinėse situacijose suvoki esant kitą krantą, kuris nuolatos paslėptas ar sąmonei nepažinus, nušvintantis.“[1] Kiekviename paveiksle matomos horizonto linijos – viena vertus, vis atkartojama žemės ir dangaus atskyrimo rutina, kaip procesas be pabaigos, tampantis menininko kūrybos rutina. Bet kartu visos horizonto linijos, daugybė horizonto linijų – tai tarsi daugybė bandymų įveikti laiko, erdvės, atminties distancijas.
„Galbūt atstumą tarp praeities ir dabarties galima išmatuoti šviesa, krentančia tarp šešėlių ant grindų“, – klausia Annie Ernaux knygoje „Metai“. Man atrodo, kad tapyba šiandien išlieka ta galinga technika, kuri banalių vaizdų pertekliaus metu, vis dar gali supurtyti žiūrovą sukuriamos prabėgusio, esamo, o kartais ir būsimo laiko patirties tikrumu ir tiesumu. Ir tai yra labai įdomu.“
Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečio programos dalis.
Organizatorius Dailininkų sąjungos galerija
Parodą iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
1 Kulbytė, A. (2024). Peizažo formacijų akimirkos. Apie menininkų rezidenciją Kintuose. Žurnalas „Dailė/Art“ Nr. 96. ARTSERIA, Dailininkų sąjungos leidykla.
Comments