Saulius Kruopis (g. 1960 m. Šiauliuose) – vienas žymiausių Lietuvos tapytojų ekspresionistų, fotomenininkas, tapybos plenerų organizatorius, visuomenininkas. Baigęs Šiaulių vaikų dailės mokyklą, 1975–1980 m. mokėsi meninės fotografijos ir apipavidalinimo Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas). 1987–1993 m. S. Kruopis tęsė studijas Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje. 1988–1991 m. dalyvavo dailininkų grupės „EA“ kūrybinėje veikloje (vėliau „Geros blogybės“).
S. Kruopio dvasinę evoliuciją ir kūrybos augimą ženkliai paveikė trys kūrybinės išvykos į užsienį. Pirmoji − 1992 m. stažuotė Vokietijoje, Loburgo pilyje, Miunsteryje suteikė impulsą Nidos dailininkų kolonijos tradicijų atgaivinimo idėjai. Antroji – 1996 m. kūrybinė stipendija Indijoje. Trečioji – 2001 m. kelionė į Indiją, pas prof. Kamal Kapurą Madhuroje dar labiau sustiprino jo kūryboje anksčiau gyvavusias orientalistines ir spalvingumo tendencijas.
Nuo 1995 m. S. Kruopis ėmėsi organizuoti kasmetinius tarptautinius tapybos plenerus Nidoje, o nuo 1999 m. yra ekspresionistinės menininkų asociacijos „Tiltas“, tęsiančios vokiečių grupuotės „Brücke“ judėjimo tradicijas, įkūrėjas ir pirmininkas. Ilgainiui tapo ir kitų organizacijų, tokių kaip Lietuvos dailininkų sąjunga (nuo 1995 m.), Lietuvos ir Indijos bendrijos (nuo 1996 m.), Esslingeno (Vokietija) tapytojų gildijos (nuo 2006 m.), „Europa–Focus“ menininkų asociacijos (nuo 2013 m.), Baltijos regiono menininkų „ARS Arrakoski“ galerijos Suomijoje (nuo 2014 m.) nariu, yra nuo 2018m. ir Ukrainos Dailės Akademijos dailininkų rezidencijos „Kazackaja levada“ Tulčine narys.
Pasak prof. A. Andrijausko, S. Kruopis – vienas produktyviausių vyresniosios kartos Lietuvos menininkų, žavinčių gaivališka kūrybine aistra ir užsidegimu įgyvendinti jo mąstyseną bei meninės kūrybos procesą pavergusias idėjas. Iš savo kartos tapytojas išsiskiria kūrybinės raiškos universalumu, plačiu kultūriniu akiračiu, ypatingu kolorito ir spalvos fenomeno jausmu, žavėjimusi orientalistinėmis idėjomis. Savo tapiniuose jis tęsia Ad. Galdikui ir V. Kasiuliui būdingą spalvingos ir muzikalios lyrinės abstrakcijos tradiciją, kuri susipina su simboliniu metaforiniu mąstymu, taip pat ekspresionistinio ženkliškumo ir ezoterizmo apraiškomis. Pagal vyraujančias temas ir žanrus dailininko tapyba gali būti skirstoma į: peizažinę, istorinę, portretus (autoportretus), aktus – aukštinančius žydinčio moteriško kūniškumo grožį, buitinę, religinę – paveikslus, vaizduojančius krikščioniškos, budistinės, hinduistinės religijų siužetus, galiausiai, įvairias figūrinės kompozicijas bei vertingiausią jo kūrybinio palikimo dalį sudarančias su Rytų Azijos kaligrafizmo elementais susijusias lyrines abstrakcijas „Nauji metai“, „Dienoraštis“ (2009), „Meditacija I“ (2018) iš ciklo „Kelias“, ir „Karantininę kompoziciją III“ (2020) iš ciklo „Meditacijos“.
Sauliaus Kruopio meninės veiklos fonde – per 50 plenerų įvairiose šalyse, apie 100 personalinių ir 700 grupinių parodų. Jo paveikslai puošia daugybę interjerų Lietuvoje ir užsienyje, saugomi įvairiose privačiose ir valstybinėse kolekcijose: Lietuvos Respublikos Seime, Prezidentūroje, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Neringos istorijos muziejuje ir kitur. Užsienyje – paveikslų yra Armėnijos nacionaliniame dailės muziejuje Jerevane, Kaliningrado valstybinėje dailės galerijoje (Rusijoje), Krokuvos Popiežiaus Jono Pauliaus II muziejuje (Lenkijoje), Kijevo I. Kavaleridzės muziejuje (Ukrainoje), Darso istorijos muziejuje Prerowe (Vokietijoje) ir kitur.
S. Kruopis per daugiau nei keturių dešimtmečių laikotarpį sukūrė per tris tūkstančius paveikslų. Dalis jų, deja, sudegė per gaisrą jo Vilniaus senamiesčio dirbtuvėje, nemažai – po kelionių, plenerų ir parodų užsienyje išsibarstė po įvairių kraštų muziejų ir meno mylėtojų kolekcijas.
Dailininkas taip pat yra aktyvus literatūrinės veiklos srityje, daug metų rašo dienoraščius, filosofinius esė, apmąstymus apie meninės kūrybos procesą, aktyviai leidžia įvairiausius meno aktualijoms skirtus albumus, yra daugybės straipsnių autorius Lietuvos ir tarptautinėje spaudoje.
Istorikas, kultūrologas Almantas Šlivinskas
Comentários