Kviečiame išvysti Tado Gutausko (TaDas) personalę kūrybos parodą ,,ArchePavidalai“ Dailininkų sąjungos vitrinoje. Parodą bus galima apžiūrėti kiekvieną savaitės dieną, 24 valandas per parą.
Paroda veiks vasario 1 – 29 dienomis.
Tado Gutausko neseniai sukurtų ir visai naujų skulptūrų paroda „ArchePavidalai“ – kiek neįprastas Lietuvos meninio gyvenimo įvykis. Atrodytų, kad kūriniai byloja apie priešistorę, apie paveldą, apie žilos senovės dalykus. Bet jie kartu kalba ir apie šiuolaikinį pasaulį, apie mūsų jausmus, apie mūsų svajones ir vizijas, apie mūsų ateitį, apie mūsų troškimus, apie mūsų aistras, meilę ir mirtį, taigi apima ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį, gyvybę ir jos priešybę. Iš vienos pusės, skulptūros atrodo tarsi labai rimti paminklai, liudijantys esmines mūsų egzistencijos problemas, o iš kitos – jos kupinos džiaugsmo, humoro, linksmybės, pokštavimo ir kritiškumo. Tačiau bene svarbiausia jų savybė – tam tikras prigimtinis archetipiškumas, susijęs su pasaulio pirmapradėmis stichijomis – žeme, ugnimi, vandeniu, visa gaubiančiu oru ir dangumi ar kosmosu. Taipogi su gyvastingumo pradų augalijos ir gyvūnijos raiška žmogaus kūne, jausmuose ir pasąmonėje.
Kūriniuose neaptiksime nei elektros laidų, nei kompiuterių ar lempučių, nei metalo ar stiklo. Tačiau juose apstu šiuolaikinę techniką ar jos mitologiją menančių pavidalų: raketų, kosminių laivų, lėktuvų, gal ir ufonautų. Be to, jų formos primena gyvūnus, o taip pat žmones, burtininkus ar dievybes – moteris ir vyrus. Kai kuriose atsektinos sąsajos su lietuvių liaudies menu, jo religinėmis apraiškomis kapinių paminkluose. Kitos skulptūros kelia asocijacijas su pasaulio antropologine daile: jos priemena archajinę Afrikos, Azijos skulptūrą, Amerikos indėnų ar tradicinį indų meną. Kai kuriuose galima įžvelgti panašumų su budistinėmis stupomis, ar su kolonomis ir stabais ant kurių sukomponuoti žmonių galvų atvaizdai ar kaukolės. Jose taip pat galime atpažinti tam tikrų šamaniškojo meno, totemizmo sandų, kurių gausu ir lietuvių etninės kultūros archaiškuose kloduose: tai įvairūs žuvų, vilkų, varlių ir augalų ar ugnies, žaizdro globėjai, sargai, šventikai ar dievybės. Dailininko sukurtuose pavidaluose apstu aliuzijų ir į neolitinės Senovės Europos civilizacijos Pasaulio deivę Motiną, ar senovės indų primapradį žmogų Mahapurušą, kuriam pasiaukojus, iš jo gimė žemiškoji gyvybė. Taip pat galime atpažinti sąsajų su androgininėmis (abilytėmis) būtybėmis, tokiomis kaip hinduizmo aukščiausiojo dievo apraiška – Šiva Ardhanarišvara. Be to čia galime atsekti ir Dvynių mitologijos ar dieviškųjų protėvių archetipo apraiškų.
Iš vienos pusės, skulptūros byloja pakankamai rimtus ir paslaptingus dalykus. Tačiau klystume neįžvelgdami kūrinių estetikoje kone vaikiško nuoširdumo ir žaismingumo, būdingo naiviajam menui, arba tik suaugusiems suprantamo lytinio jumoro. Greta liaudies kultūrai būdingos subtilaus samaninio ar skambaus kolorito, šioje kolekcijoje sugyvena ir pop-artui būdingas šiuolaikinis primityvumas ir spalvų atvirumas: kai kurių atspalviai tokie ryškūs, o sąskambiai tokie lakoniški, kad sudaro sintetinių spalvų, būdingų plastikui, įspūdį. Tokių skulptūrų spalvingumas akivaizdžiai primena šiuolaikinius žaislus, tačiau verta prisiminti, jog garsiosios klasikinės antikinės marmuro skulptūros buvo ne baltos (kaip daugelis iki šiol tiki), o spalvingos, o bronzinės – netgi inkrustuotos.
Tadas Gutauskas šiame kūrinių cikle pasitelkia platų plastinės kalbos spektrą. Fantasmagoriškos jo sukurtų būtybių povyzos integruoja pažangą ir antimodernizaciją, modernumą ir priešistorę, protą ir pasąmonę, religinę egzaltaciją ir jos parodiją ar juoką, transcendenciją ir gyvenimo džiaugsmą. Estetinio dvilypumo jungtis – religingo dvasingumo ir pokšto, modernaus profesionalumo ir naiviojo primityvizmo, etniškumo, antropogiškumo ir popartinio primityvumo – visa tai siūlo ypatingai platų jų interpretacijos kelią.
dr. Vytautas Tumėnas
コメント