Kviečiame į Vandos Padimanskaitės tapybos parodą „Dabartės“ Vilniaus rotušėje.
Atidarymas – balandžio 1 d. 17 val. Paroda veiks iki balandžio 30 d.
Impulsyvi, improvizacinė menininkės tapybinių gestų kalba duoda daug malonumo akims, pavargusioms nuo kasdienybės pilkumos, net jos „žieminiai peizažai“ kupini spalvos ir labai spalvotų šešėlių, o kartais paveiksluose ima ir užslenka ta pati pilkuma, lyg bandanti praryti akimirkos optimizmą ir nugramzdinanti į nežinomybės ar abejonės rūką.
Dabarties menininkės kuriama spalvos, formos ekspresija, taupus piešinys, valiūkiškos fovistinės gaidelės jos paveiksluose man teikia ne mažesnį malonumą, kaip ir metro Henri Matisse ikoniniai paveikslai Musee d’Orsay.
Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-L."
DABARTĖS / PRESENTLY
Tokie tad dabar (dabartės) Vandos Padimanskaitės paveikslai, kurių sukūrimo etapus ji suskirsto labai paprastai: iki karo ir dabar. Formaliai, stilistiškai gal ir nerasime labai daug skirtumų, bet empatiškai įsijaučiant į kiekvieną iš jų atskirai, galima pajusti, pastebėti nerimo virpulį ir karštligišką potroškį, kad viskas sugrįžtų į sąlyginai idilės ir nerūpestingų svajų apgyvendintus paveikslo ir spalvų kasdienybės fragmentus, salas, kurios lyg ištarus „abrakadabra“ tarsi nukelia į kiek infantilų, bet iki smulkmenos atpažįstamą džiugesio kupiną pasaulį, kur lyg uždėjus spalvinius „filtrus“ arba net „akinius rožiniais stiklais“, norisi kiek ilgiau užsibūti, nes ten ramu, nes ten labai neskubru, ten mums papasakoja trumpas ir šmaikščias istorijas, kurių beklausant, norisi sangviniškai krykštauti ir ieškoti augmenijos džiunglėse arba pavėsyje, šešėlyje praslenkančio raudonplaukio katino, praskrendančio margaplunksnio paukščio, pratipenančio mėlyno šuns, pražvengiančio miniatiūrinio arkliuko, plūkaujančių raudonų žuvelių. Čia tilindžiuoja rausvų ir mėlynų kvietkų auskarėliai ir pumpurai, čia paklypęs namas laukia vasarotojų arba seniai nebesulaukiamų svečių, čia tyvuliuoja skaudžiai mėlyna ežero akis, kurį kažkas bandė susprogdinti. Taip, ir ežerą įmanoma susprogdinti, deja.
Neramus spalvinis punktyras dengia drobės paviršių, kaip Morzės abėcėlė išrėkdamas visas nerimo godas, ir spalvas, nemigos naktį ir dienos širdies kalantį pulsą... Tai jau pulsuoja paskutiniuose menininkės tapybos darbuose, nutapytuose kovo mėnesį.
Vandos Padimanskaitės akimis aprėpiamas pasaulis kupinas spalvos ir poetinių frazių bei nuojautų, net kyla noras pagal vieną ar kitą jos paveikslą surimuoti-sueiliuoti kokį nedidelį eilėraštį, kupiną spalvų pavadinimų ir daugtaškių.
Mėlyna, žydra, sodriai tamsi žalia, raudona, geltona. Vandos Padimanskaitės paveiksluose spalvos nesigėdina savo atvirumo, jos beveik nemaišytos, nepraskiestos pustoniais, veržiasi ant drobės ir klojasi drąsiai iš po skubraus teptuko.
Impulsyvi, improvizacinė menininkės tapybinių gestų kalba duoda daug malonumo akims, pavargusioms nuo kasdienybės pilkumos, net jos „žieminiai peizažai“ kupini spalvos ir labai spalvotų šešėlių, o kartais paveiksluose ima ir užslenka ta pati pilkuma, lyg bandanti praryti akimirkos optimizmą ir nugramzdinanti į nežinomybės ar abejonės rūką.
Dabarties menininkės kuriama spalvos, formos ekspresija, taupus piešinys, valiūkiškos fovistinės gaidelės jos paveiksluose man teikia ne mažesnį malonumą, kaip ir metro Henri Matisse ikoniniai paveikslai Musee d’Orsay.
Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-L.
Parodoje eksponuoju per pastaruosius dvejus metus sukurtus paveikslus. Paskutiniu metu piešiau tik brūkšnius, daugiau ar mažiau abstrakcijas todėl, kad klausydamasi karo naujienų neprarasčiau savitvardos, vilties. Šitie paveikslai ryškūs, dominuojantys, margi. Mane labai gelbėjo tie brūkšniavimai, jie buvo kaip ritmas, kaip lingavimas pirmyn atgal streso būsenoje.
Pavadinimas „Dabartės“ į galvą atėjo kažkada pusbalsiu sumurmėjus šitą nuo vaikystės Druskininkuose (kuriuose gimiau ir iki studijų gyvenau) dažnai girdimą žodį. Seneliai vis kartodavo, girdėjau, mėgo ir Sigitas Geda; iš nekonkretaus laiko jis gali sugrąžinti į esamąjį, į dabartinį, į tikslesnį tašką. Nuo momento, kai garsiai sau pasakau „dabartės“, galiu judėti toliau, lyg duodu pradžią veiksmui. Žodis, man atrodo, dzūkiškas, bendrine kalba sakyčiau – „dabar“. Bet tai ne tas pats. Tyčia pasirinkau tarmišką skambesį parodos pavadinimui – ekspozicijos dalyje, kurioje darbai sukurti 2020–2022 m., – liaudies, naiviojo meno įtakoti paveikslai. Mylimiausi mano motyvai yra gamta, urbanistiniai elementai, spalvų sąšaukos ir ritmai; viską jungiu į vientisą mazgą, tuo tarpu spręsdama savitumo, stiliaus, kompozicines užduotis. Ieškau tam tikros pusiausvyros tarp žaidimo ir įtampos. Kuriu dažnai spontaniškai, piešiu, kas tuo metu rūpi, leidžiu sau tapyti be eskizo, be išankstinio plano“.
Vanda Padimanskaitė
Comments